Ojãro Odė

Turiu aš tokį draugą, kuris jau greitu laiku taps studentas. Aš, kaip jau daug gyvenimo matęs ir nieko gero jame neįžiūrėjęs, jam pasakiau, kad tai kone patys geriausi metai žmogaus gyvenime, kokie tik gali būti. Juk kas gali būti geriau už visišką laisvę nuo tėvų, nepriklausomybę nuo jų kvailos kontrolės (bet ne piniginės), kuri vis dėlto mus išmokė būti dorais žmonėmis. Tad paminus visa kas gera, dora ir verta pagarbos, keliaujame studijuoti, studentauti arba, kaip savo jau senyvo amžiaus trisdešimtmečiai, laikas šventę švęst. Juk visi mes esame nusipelnę nors mažos akimirkos, kurios metu mes būtume laimingi, gerbiami už atliktus ir, ačiū Dievui, neatliktus žygdarbius, nešiojami ant rankų už pasiektas pergales ir per mažą kraujo kiekį savo alkoholio sistemoje. Na kažkaip keista, bet man ši akimirka užsitęsė visus trejus metus (nieko prieš jei TA akimirka tęstųsi dar ilgiau, bet tiek to) ir nors jie jau pasibaigė, ir atėjo laikas gyventi kaip žmogui normalioje visuomenėje su nevykusia politine situacija, prekių kainomis viršijančiomis net Bilo Geisto intelekto koeficientą ir niekam neįdomiomis žiniomis apie Tibeto laisvės judėtojus (kad ir kas jie tokie bebūtų). Buvimas studentu daro mūsų gyvenimą prasmingesniu, optimistiškesniu (taip Renata, aš optimistas, o tu ne) ir kiek labiau pašėlusiu. Juk kartais taip gera kai tikras draugas tavęs nepalieka mėšlo krūvoj ir ištraukia tave iš jos (aš kalbu ne perkeltine prasme). Studijuojant ir studentaujant visad gali drąsiai mąstyti apie šviesesnį rytojų, kuris ateis kai tu baigsi savo studijas, kurias pasirinkai dėl visiškai neaiškios priežasties.